Aprašymas
Dramaturgo A. Fromo-Gužučio parašyta drama „Eglė žalczių karalienė“ jungia pasaką, mitologiją, istoriją, todėl to meto visuomenėje kūrinys buvo sutiktas kaip puikus darbas, pagal kurį buvo vaidinami spektakliai Lietuvoje ir už Atlanto. Vienas ryškiausių lietuvių dramaturgijos pradininkų A. Fromas-Gužutis pasitelkė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ siužetą ir sukūrė senovės lietuvių gyvenimo paveikslą, kuriame didžiausias dėmesys tenka bendruomenės gyvenimui ir jo tradicijoms, mitiniams ritualams ir papročiams. Autorius dramą „Eglė žalčių karalienė“ pradeda kaimo bendruomenės susibūrimu Eglės tėvų sodyboje. Bendruomenės papročių ir vaišių aprašymai į antrą planą nustumia pasakos siužetą. Žaltys kaime žinomas kaip jūrų dievaitis, kuris turi padėjėją Gulbį-dievaitį – piršlį ir ryšininką tarp dievų ir žmonių. Šie du dievaičiai stebi ir filosofiškai komentuoja žmonių gyvenimą. Žaltys dramoje vaizduojamas kaip orus, kilnus valdovas, o Eglė antroje dalyje apibūdinama kaip rūpestinga motina ir mylima žmona. Įdomu tai, kad Eglės brolius A. Fromas-Gužutis vaizduoja kaip kaimo bendruomenės atskalūnus, juos galiausiai už baltams švento Žalčio nužudymą baudžia mirtimi – perkūno trenksmu. Žalčio mirtis pateikiama kaip nesusipratimas. Aleksandras Fromas-Gužutis taikliai suformulavo savo parašytos dramos pavadinimą – „Eglė žalčių karalienė“, kuris įsitvirtino lietuvių literatūroje ir žmonių sąmonėje.