Aprašymas
Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių penkiatomį pelnytai pradeda romanas Žvakės vėjyje ir nedidelis įtaigus esė Sapnas apie dingusią Jeruzalę.
Ant kalvų išsidėsčiusi auksagalvė Jeruzalė, garbė Aukščiausiajam, nedingo ir gyvuos per amžius. Dingo kita Jeruzalė – šiaurės, Vilniuje, Lietuvos žydų lopšyje ir šventovėje, išminčių ir kankinių už protėvių tikėjimą mieste, kurio stogais kitados naktimis lyg katės vaikštinėjo angelai sargai, o katės – lyg angelai…
Romanas Žvakės vėjyje tapo svarbiu ir dėkingu postūmiu kitiems autoriaus kūriniams. Jame išryškėjo Kanovičiaus kūrybos prioritetai – visa jėga suskambėjo žydų tautos, sovietų valdžios pasmerktos nuolankiai tylėti, tema.
Romaną sudaro trys dalys: Paukščiai virš kapinių, Palamink ir lapus, ir ugnį ir Lopšinė seniui besmegeniui. Tai pasakojimas apie paauglio Danieliaus brendimą sudėtingu, kartais tragišku prieškario ir žiauriu karo metu.
Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – lietuvių rašytojas, scenaristas, dramaturgas, poetas ir vertėjas už nuopelnus literatūrai ir kultūrai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Visą gyvenimą garbingai atstovauja žydų bendruomenės interesus, o kadaise net ėjo pirmininko pareigas. Išmanydamas tris užsienio kalbas – lietuvių, rusų ir jidiš – yra išvertęs keliasdešimt knygų, tarp kurių ir lietuviškų, klasika tapusių, kūrinių. Šiandien Grigorijaus Kanovičiaus darbai yra išversti į daugiau kaip 10 kalbų.
