Jis prisiminė, kaip blykčiojo ledo kristalėliai, vėjo blaškomi tarp gūrančių griuvėsių, išsibarsčiusių ant neaukštų kalvų netoli Laiko Kapų, prisiminė ir dar už juos šaltesnį plieno blizgesį – juo tvieskė protu neaprėpiamas Šraiko medis, pasišiaušęs metaliniais dygliais. Prisiminė kraupius riksmus naktį, prisiminė ir šimtabriaunių, rubino ir kraujo raudonumo paties Šraiko akių…