Aprašymas
Bernas laisvūnas viliojo trečiafrontininkus jėga ir veržlumu, romantiniu polėkiu, kartu tai buvo natūralus, lietuviško gyvenimo sugestijas apibendrinantis vaizdinys. Kaip tipas bernas laisvūnas pirmą kartą pasirodė Borutos apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas“ (1928). Vėliau analogiški personažai atsirado Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Jono Šimkaus, t. y. trečiafrontininkų branduolį sudariusių rašytojų, kūriniuose.
Ankstyvojoje K. Borutos prozoje vyrauja ekspresionistinės poetinės kalbėsenos tipas. Nesibaigianti poetizmų grandinė driekiasi per visą ankstyvąją jo prozą. Ekspresionizmo stilistika panaikino išorinio stebėjimo ir aprašymo pėdsakus. Autorius stebi iš vidaus, kas dedasi daiktuose, gamtoje, žmonėse, ir pats darosi nesibaigiančio vyksmo dalyviu. K. Borutos apsakymas, sumertas iš dramatizuotų dinamikos momentų, neturėjo aiškių žanro kontūrų. Pats autorius vadino sako kūrinius vaizdeliais, etiudais, rapsodijomis ir net plakatiškais romanais.
