Aprašymas
Dviejų skirtingų kartų filosofų ir socialinių aktyvistų – amerikiečio Michaelo Hardto ir italo Antonio Negri knyga „Imperija”, pasirodžiusi pačioje tūkstantmečių sandūroje – buvo šluote nušluota nuo knygynų lentynų, o kritikų buvo praminta „Dvidešimt pirmojo amžiaus komunistų manifestu”. Kritikai buvo įžvalgūs – „Imperija” tapo parankine knyga tiek kairiesiems mokslininkams bei politikams, tiek socialiniams aktyvistams, kurie, susibūrę į antiglobalistinius judėjimus, tapo gyva Imperijai besipriešinančia jėga – tuo, ką abu šios knygos autoriai pavadintų kontrimperija. Be „Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas. O būtent šie veiksniai, kaip ir plačiai nuskambėję reikalavimai įgyvendinti socialinį teisingumą bei saugoti aplinką atvedė globalinio kapitalizmo sistemą į krizę.
Autoriu teigimu, globalinėje sistemoje tautinių valstybių plėtotą imperializmą keičia valdymo tinklai, kuriuos audžia šiuolaikinės dominuojančios valstybės, jų interesams tarnaujančios pasaulinės prekybos ir finansų organizacijos, pasaulinė rinka, represinės struktūros. Imperijoje, pasak Michaelio Hardto ir Antonio Negri, viskas vyksta vienoje socialinėje plotmėje, kur kapitalizmas – autorių kritikos objektas – nebeturi nei vidinės, nei išorinės pusės, kur subliūkšta bet kokios iliuzijos apie pasislėpimą nuo kapitalizmo kokiame nors atokiame žemės kampelyje. „Kova turi vykti čia ir dabar” – sako autoriai. Kaip tos kovos protagonistus autoriai mato mases (multitude). Masės, pasak autorių, tai išsilaisvinimo trokštanti ir begalinį kūrybinį potencialą turinti socialinė jėga, kuri nuo pat Renesanso laikų siekė ištrūkti iš valstybės ir kapitalo varžtų, kūrė naujas utopijas. Tokias spontaniškai susiorganizavusias masių galios formas pažaboti stengėsi tiek valstybė, tiek kapitalas.
