Aprašymas
Antanas Jackus Feliksas Klementas (gimė Garduose (dabartinė Žemaičių Kalvarija), krikštytas 1756 m. rugpjūčio 22 d. Sedoje – 1823 m. birželio 16 d. Telšiai) – Lietuvos poetas. Vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų.
Rašė lenkų ir lietuvių kalba, kūrybos nespausdino, nors Dionizas Poška rusų mokslininkui P. Kepenui jį pristatė kaip visoje Žemaitijoje žinomą poetą. Rankraščiais paliko apie 140 kūrinių lietuvių kalba (apie 1500 eilučių, iš visos kūrybos liko daugiau, kaip 61000 eilučių, rankraščius saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Kūrė odes, elegijas, himnus, epigramas, alegorijas, idiles, dainas, maldas, raudas, laiškus, eiliavo „Bibliją“. Parašė satyrų iš caro valdininkų, kunigų, valstiečių gyvenimo. Ragino valstiečius dėtis prie 1794 m. sukilimo (eilėraštis „Klawsik tu waykuti muno…“, lenkų k. pavadinimas Piosenka żmudzka Czasu Rewolucyi robiona), ginti tikėjimą, smerkė seimelių pakrikimą. Buvo unijinės valstybės šalininkas, bet eiliuotame laiške vyskupui J. A. Giedraičiui „Donis priedero“ vertino ir gynė lietuvių kalbą. Iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė savo idilių, sudarė jų ciklą „Sodžių darbai“, jose vyrauja lyrinio herojaus dialogas su gamta, ilgimasi ramybės ir harmonijos. Kūrybai būdinga sentimentalumas, pasakojimo laisvumas, pasaulietinių temų įvairovė, jausmingumas.
