Aprašymas
Tai kūrinys apie užribio žmogų, vardu Jodzo Oba, papasakotas iš neutralaus stebėtojo perspektyvos. Atsitiktinai randamos trys pagrindinio knygos personažo įvairių gyvenimo tarpsnių fotografijos. Jos sukrečia tuo, kas regima įamžinto žmogaus veide.
Kartu aptinkamos ir Jodzo užrašų knygos, kuriose jis pasakoja tragišką savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės Jodzo nepajėgė perprasti visuomenės elgesio normų. Vėliau, jau bręsdamas ir siekdamas žmonių palankumo, jis nejučia prisiima juokdario vaidmenį. Šis vaidmuo padeda užmezgti šiokius tokius santykius, tačiau pamažu nuveda į savidestrukciją. Jodzo netenka žmogaus statuso, bet netikėtai įgyja naują – šventojo – reputaciją.
Osamu Dazai (1909 -1948) laikomas vienu svarbiausių ir labiausiai intriguojančių XX a. japonų rašytojų. Kritikų jis ypač vertinamas dėl autobiografiniais elementais prisodrintų kūrinių, kurie Japonijoje priskiriami savotiškam „romano apie save“ žanrui.
Du žymiausi O. Dazai prozos kūriniai yra parašyti prieš pat autoriaus mirtį, netrukus po Antrojo pasaulinio karo – tai Besileidžianti saulė ir Netekęs teisės būti žmogumi. Pastarasis neretai interpretuojamas kaip alegorija į niūrias ano meto Japonijos visuomenės nuotaikas ir aplinkui tvyrojusį chaosą. Tačiau fenomenalus populiarumas, kurį šis kūrinys įgijo mūsų dienomis, liudija – jis kaip niekad aktualus ir šiandien.
