„Mes nesąmoningai saugojame savo tėvų paslaptis, esame tarsi bangelės, sklindančios nuo akmenuko, mesto į vandenį, nors nematėme, kas tai padarė. Kai užsimerkiu ir pradedu stebėti savo kvėpavimą, užuodžiu žiburiuojančią, šiurkščią akimirką, kai tėvas sulaužė mano pasitikėjimą, o kartu sudaužė man širdį…“ Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė…